Susidūrus su didžiule audinių įvairove, dažnam kyla klausimas – kokie audiniai iš tikrųjų yra draugiški aplinkai ir mūsų sveikatai? Galbūt esate girdėję, kad natūralios medžiagos – gerai, o sintetinės – blogai. Tačiau ar visada tai tiesa?
Nors niekas nėra šimtu procentų tvaru, svarbu žinoti, kaip skirtingos medžiagos veikia aplinką tiek jų gamybos metu, tiek joms patekus į sąvartynus ar gamtą. Šiame įraše apžvelgsime dažniausiai pasitaikančius audinius – tiek tuos, kurių reikėtų vengti, tiek tuos, kuriuos verta rinktis, jei norite prisidėti prie tvaresnės mados.
Audiniai, kurių reikėtų vengti
Tai cheminis sintetinis pluoštas, gaminamas iš naftos. Dauguma poliesterių nėra biologiškai skaidomi – jų irimo laikotarpis sąvartyne gali trukti nuo 20 iki 200 metų. Poliesterio gamybos procesas reikalauja daug energijos ir vandens aušinimui. Tai ypač pavojinga vietovėse, kuriose trūksta geriamo vandens. Be to, likęs gamybinis vanduo dažnai būna užterštas cheminiais dažais, kurie kenkia augalams, gyvūnams ir žmonėms. Lyg to būtų maža, poliesteris taip pat išskiria mikroplastiką – ypač skalbiant. Kiekvienas skalbimo ciklas gali išleisti daugiau nei 700 000 mažų plastiko skaidulų į aplinką, kurios kenkia jūrų gyvybei ir teršia vandenį.
Žinoma, dažnai sunku išvengti šios medžiagos, ypač ieškant sportinės aprangos. Didelė dalis sportinių drabužių ir yra pagaminami iš poliesterio, dėl jo savybių – tai lengvai garuojanti ir greitai džiūstanti medžiaga, jos žema kaina, yra patvari, mažai glamžosi, taip pat yra atspari pelėsiui, grybeliams, kandims ir nesukelia alergijos.
Tačiau perdirbtas poliesteris savo kokybe beveik nesiskiria nuo pirminio (nė karto naudoto) poliesterio, o jo gamybai reikia net 59 % mažiau energijos. Perdirbto poliesterio gamintojai siekia sumažinti CO₂ emisijas 32 % lyginant su įprastu poliesteriu. Be to, perdirbtas poliesteris padeda mažinti žalios naftos ir gamtinių dujų išgavimą iš žemės naujo plastiko gamybai. Tad jeigu sunku išvengti poliesterio, verta atsižvelgti į šią jau perdirbtą medžiagą!
Akriliniai audiniai dažnai naudojami megztiniams, kepurėms, pirštinėms ir kilimėliams gaminti. Jie žinomi dėl savo šilumos, todėl naudojami žieminiams drabužiams. Akrilo gamybos procesas naudoja toksiškas chemines medžiagas, pavojingas gamyklų darbuotojų sveikatai. Pagrindinė sudedamoji dalis – akrilonitrilas – gali patekti į žmogaus organizmą per odą ar kvėpavimą. Nors tai gali skambėti netikėtai, tam tikri sintetiniai audiniai – įskaitant akrilą – gali būti kenksmingi net tiesioginio kontakto su oda metu, ypač dėl jų išskiriamų dalelių.
Be to, akrilas, taip pat kaip poliesteris, sąvartyne gali išlikti iki 200 metų. Skaičiuojama, kad 20 – 35 % visų mikroplastikų jūroje sudaro sintetiniai audinių pluoštai. Atsižvelgiant į poveikį žmonių sveikatai, gyvūnijai ir aplinkai, akrilas dažnai įvardijamas kaip vienas iš labiausiai nepageidaujamų sintetinių audinių.
Medvilnė – vienas iš dažniausiai naudojamų audinių. Ji kvėpuojanti ir tikėtina, jog sudaro didžiąją dalį jūsų marškinėlių ir džinsų. Tačiau įprastinė medvilnė turi daug neigiamų padarinių gamtai ir žmonėms.
Vienam marškinėlių ir džinsų komplektui reikia apie 1 931 litrų vandens ir 6 003 litrų lietaus vandens. Gamyboje panaudotas vanduo dažnai užteršiamas cheminėmis medžiagomis ir dažais, kuriuos tinkamai pašalinti brangu, todėl įmonės dažnai teršia upes, kad sumažintų išlaidas. Įprasta medvilnė sunaudoja 16,1 % pasaulio insekticidų ir 5,7 % pesticidų. Tai didina klimato kaitą ir kenkia dirvožemiui, vandens ištekliams bei ūkininkų sveikatai.
Šis audinys dažnai vadinamas „žaliuoju“, nes gaminamas iš augalų, tačiau iš tikrųjų jo poveikis aplinkai labai neigiamas.
Viskozė gaminama ištirpinus celiuliozę (augalų ląstelių sienelių sudedamąją dalį) cheminėje medžiagoje ir verpiant į pluoštą. Pats pluoštas yra biologiškai skaidus ir netoksiškas, tačiau jo gamybos procesas kenkia darbuotojų sveikatai ir gamtai. Greitosios mados pramonė plačiai naudoja viskozę pigiai produkcijai. Gamybos metu sunaudojami dideli kiekiai vandens, energijos ir cheminių medžiagų. Be to, dėl augalinės kilmės viskozės paklausa didina miškų naikinimą – kertami net saugomi ir nykstančių rūšių miškai.
Pavyzdžiui, dėl didelės paklausos viskozei kertami net atogrąžų miškai – tarp jų ir Sumatros saloje, kurioje gyvena tokios nykstančios rūšys kaip orangutanai, tigrai ir raganosiai. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur jos vis dar egzistuoja kartu – miškų naikinimas kelia grėsmę jų išlikimui.
Dažnai naudojamas pėdkelnėms ir sportinei aprangai, nailonas gaminamas iš naftos. Tai sintetinis audinys, kuris nėra biologiškai skaidus. Jo gamyba teršia aplinką: išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas, sunaudoja daug energijos ir vandens. Taip pat, kaip ir poliesteris, nailonas išskiria mikroplastiką skalbimo metu. Be to, nailonas gaminamas naudojant azoto oksidą – šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios yra 300 kartų stipresnės už anglies dioksidą. Tai dar viena priežastis, kodėl ši medžiaga vertinama kaip ypač žalinga klimato atžvilgiu.
Tvarūs audiniai, kuriuos verta rinktis
Tvari alternatyva įprastai medvilnei – jos ekologiška versija.
Ekologiška medvilnė auginama be kenksmingų pesticidų ir gaminama nenaudojant pavojingų cheminių medžiagų.
Tvariausias būdas dėvėti medvilnę – rinktis perdirbtą medvilnę, kuri gaminama iš pramoninių ir vartotojų atliekų. Jai pagaminti sunaudojama gerokai mažiau vandens ir energijos nei įprastai ar net ekologiškai medvilnei.
Kanapės dažnai naudojamos drabužiams, virvėms ir burių medžiagai dėl savo puikaus patvarumo. Audinys natūraliai saugo nuo UV spindulių, šildo žiemą ir vėsina vasarą. Papildomas privalumas – toks audinys draugiškas aplinkai.
Kanapės auga itin atspariai, nereikalauja daug vandens ir grąžina net 60 – 70 % maistinių medžiagų į dirvožemį. Kanapių pluošto gamybai nenaudojami jokie cheminiai junginiai – jei audinys gaminamas ekologiškai, tai viena iš tvariausių galimų medžiagų. Be to, su kiekvienu skalbimu jis tampa minkštesnis. Kanapių sėklas galima net valgyti – jei jos tinkamos maistui, tai dėvėti tikrai saugu ir patogu!
Linas, žinomas dėl savo lengvumo ir vasariško pojūčio, taip pat gaunamas iš augalo – linų. Kaip ir kanapės, jis reikalauja mažai vandens ir beveik jokio pesticidų naudojimo. Jei nedažytas – visiškai biologiškai suyrantis!
Lino gamyba reikalauja daugiau mechaninio nei vandens išteklių, todėl tiek pats augalas, tiek audinys reikalauja minimaliai vandens. Nors mechaninė gamyba išskiria emisijų, bendra anglies pėdsako reikšmė gerokai mažesnė nei daugelio kitų audinių (pagal Green Fabric Guide).
Lino augalas lengvai prieinamas ir labai našus – puikus pasirinkimas vietinei gamybai.
Tencel arba lyocell yra pusiau sintetinė medžiaga. Tai regeneruotos celiuliozės forma, gaminama tirpinant medienos masę ir naudojant sausą reaktyvinio – drėgno verpimo metodą. Skirtingai nei viskozė (rayon), kuri gaminama dažniausiai taikant viskozinį procesą, lyocell gamyboje nėra naudojamas anglies disulfidas – toksiška medžiaga, pavojinga tiek darbuotojams, tiek aplinkai.
Reliatyviai naujas audinys, tencel gaminamas iš medienos plaušų ir savo savybėmis panašus į viskozę. Kadangi yra augalinės kilmės, tencel yra biologiškai skaidus. Pagal Green Fabric Guide, tencel gamybos procesas specialiai sukurtas taip, kad kuo mažiau kenktų aplinkai. Jo gamybai sunaudojama tik trečdalis vandens, palyginti su viskozės gamyba, ir net 99 % vandens bei tirpiklių gali būti perdirbami! Be to, naudojami netoksiški tirpikliai, priešingai nei viskozės gamyboje.
Tencel kiek brangesnis, bet labai patvarus – verta investuoti. Šiuo metu dar nėra labai plačiai prieinamas, bet sparčiai populiarėja.
Ar bambukas yra draugiškas aplinkai?
Nors pats bambukas iš tiesų yra itin tvarus augalas, jo pavertimo į audinį procesas nėra toks ekologiškas, kaip būtų galima manyti.
Norint kietą bambuko stiebą paversti minkštu, dėvėti tinkamu audiniu, jis smulkinamas ir mirkomas stipriuose cheminiuose tirpaluose, daugiausia natrio hidrokside ir anglies disulfide, kad būtų išgauta celiuliozė iš bambuko masės.
Šis procesas kenkia ne tik aplinkai, bet ir žmonėms, dirbantiems tokiose gamyklose, kur jie nuolat susiduria su pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Anglies disulfidas yra žinomas neurotoksinas, o natrio hidroksidas – itin ėsdinanti medžiaga. Atliekant atliekų šalinimą, gamykloms pavyksta susigrąžinti tik apie pusę naudotų medžiagų, o likusi dalis išmetama į aplinką.
Ir tai dar ne viskas – nėra jokios garantijos, kad bambukas auginamas tvariai. Komerciniu mastu (intensyviai) auginamas bambukas gali kenkti dirvožemiui ir vietinei ekosistemai, ypač jei auginimas nėra reguliuojamas pagal tvarumo standartus.
________________________________________
Svarbiausia – sąmoningumas. Jei jūsų spintoje jau yra drabužių iš sintetinių medžiagų, nesigraužkite. Tvarumas pirmiausia prasideda nuo to, kaip ilgai ir atsakingai naudojame tai, ką turime. Rinkitės kokybę vietoj kiekybės, pirkite rečiau, bet apgalvotai, ir pasirūpinkite, kad jūsų drabužiai tarnautų ilgiau nei vieną sezoną.
Kuo daugiau žinome apie tai, iš kur atkeliauja mūsų drabužiai ir kaip jie veikia pasaulį, tuo labiau galime keisti savo įpročius. Tokios žinios padeda priimti sveikesnius, etiškesnius ir ilgalaikius sprendimus – ne tik madai, bet ir mūsų planetai.
________________________________________
Šaltiniai:
https://www.paire.com/blogs/news/why-we-dont-use-bamboo-fabric-a-deeper-look-into-the-green-mirage?
https://www.eco-stylist.com/a-guide-to-the-most-and-least-sustainable-fabrics/
https://www.have.lt/blogas-poliesteris-ar-medvilne-ka-rinktis
https://www.weavabel.com/blog/what-are-the-pros-and-cons-of-recycled-polyester
